Atrankinė prevencija

Nacionalinės kovos su narkotikais strategijos ir veiklos planai vis dažniau ir aiškiau įvardija pažeidžiamas grupes, kurioms pirmiausia turi būti skirtos prevencijos priemonės. Tai dar labiau pabrėžiama naujosiose valstybėse narėse: Estijoje (gatvės vaikai, specialiosios mokyklos), Vengrijoje, Kipre, Maltoje, Lenkijoje (apleisti vaikai ir jaunimas iš asocialių šeimų) ir Slovėnijoje.

Kadangi pažeidžiamos grupės, kurioms taikoma atrankinė prevencija, dažnai turi nemažą patirtį su teisėtais ir neteisėtais narkotikais, dauguma atrankinių prevencijos priemonių apsiriboja tikslinės informacijos teikimu, individualiu konsultavimu ir kūrybinės bei sportinės veiklos alternatyvomis. Tačiau nereikia pamiršti, kad atrankinėje prevencijoje lygiai taip pat veiksmingi, gal net veiksmingesni, yra bendrosios prevencijos metodai, taikomi kompleksinėse socialinio poveikio programose. Įrodyta, kad normų įteigimas (pavyzdžiui, suvokimas, kad dauguma bendraamžių smerkia narkotikų vartojimą), savos nuomonės turėjimas, motyvacija, tikslų nusistatymas, mitų sugriovimas – tai pažeidžiamus jaunuolius labai veiksmingai veikiantys metodai (Sussman ir kt., 2004), bet jie retai taikomi Europos Sąjungos atrankinėje prevencijoje. Nepaisant to, pramogų vietose dažniausiai taikomi intervenciniai metodai (žr. „Prevencija pasilinksminimo vietose”) – tikslinės informacijos teikimas.

Atrankinė prevencija mokyklose

Mokyklose pagrindinis atrankinės prevencijos dėmesys skiriamas intervencijai krizių atvejais ir ankstyvam mokinių, turinčių su narkotikais susijusių problemų, nustatymui. Siekiama mokyklos lygmeniu surasti sprendimus, kurie padėtų rizikos grupei priklausančius mokinius išlaikyti mokykloje, kad jie jos nemestų arba kad jie nebūtų iš jos išmesti ir kad dėl to nepablogėtų jų padėtis. Vokietijoje, Airijoje, Liuksemburge ir Austrijoje taikoma programomis pagrįsta metodika (Leppin, 2004), o Lenkijoje ir Suomijoje mokytojai gali lankyti kursus ar gauti parengtas gaires, kaip atpažinti problemų, pavyzdžiui, narkotikų vartojimo problemų, turinčius mokinius ir imtis atitinkamų priemonių. Tradicine individualia metodika pagrįstos Švietimo psichologinės tarnybos (pavyzdžiui, Prancūzijoje ir Kipre), kurios išduoda siuntimus gydytis arba skatina gydytis savo noru. Airija turi naują nemokamą intensyvaus auklėjimo tarnybą, kuri dirba su mokyklomis ir šeimomis švietimo atžvilgiu nuskriaustuose rajonuose, siekdama, kad vaikai reguliariai lankytų mokyklą.

Bendruomenėse taikoma atrankinė metodika

Dažniausiai bendruomenėse taikoma atrankinė metodika yra skirta pažeidžiamiems jaunuoliams gatvėje. Šiaurės šalyse pagal „Naktibaldų“ (Nightwalkers) pavadinimu žinomą metodiką sudaromos tėvų grupės, kurios patruliuoja gatvėse. Austrija daug investavo gerindama pusiausvyrą tarp narkomanijos prevencijos, socialinio švietimo ir socialinio darbo struktūrų, organizuodama kursus, išleisdama kokybės gaires ir rengdama jungtinius seminarus, pavyzdžiui, su jaunimu dirbantiems socialiniams darbuotojams. Profesionalioms narkomanijos prevencinėms intervencijoms taip pat siekiama panaudoti su jaunimu dirbančias socialines tarnybas. Siekdama panašių tikslų, Norvegija taip pat stiprina mokyklų, vaiko apsaugos tarnybų ir socialinių tarnybų bendradarbiavimą ir jų drausmines priemones. RAR (greito vertinimo ir atsako) metodai (36), t. y., greitas informacijos (statistinės medžiagos) rinkimas kartu su pokalbiais (klausimynai, pagrindinės grupės) ir (arba) problemų turinčių rajonų stebėjimas, taikomi ne tik Norvegijos projektuose, bet ir Vokietijoje bei Nyderlanduose.

Intervencijos į didelės rizikos grupėms priklausančius gyvenamuosius rajonus tapo įprastos Airijoje, Jungtinėje Karalystėje ir mažesniu mastu Nyderlanduose bei Portugalijoje. Šioje srityje veiksmus taip pat planuoja Vokietija (Stöver ir Kolte, 2003, cituojama Vokietijos nacionalinėje ataskaitoje) ir Prancūzija. Šioms šalims narkomanijos prevencijos pastangas nukreipti į tam tikrus geografinius rajonus pagal socialinius kriterijus yra dar naujas dalykas.

Valstybės narės (pvz., Airija, Liuksemburgas, Vengrija) atrankinės prevencijos politikoje vis daugiau pastangų nukreipia į konkrečias etnines grupes. Pavyzdžiui, dėmesys etninėms grupėms yra svarbus prevencijos aspektas Vengrijoje, kur dėl romų bendruomenės socialinių ir kultūrinių ypatybių bei nepakankamai gerų gyvenimo sąlygų jai kyla didelis narkomanijos pavojus. Šioje šalyje nevyriausybinės organizacijos (NVO) romams organizuoja mokymus pačios etninės grupės jėgomis, savitarpio pagalbos grupes, priežiūrą, įvairias prevencijos programas ir tam tikros tarnybos teikia žemo slenksčio paslaugas narkomanams.

Pažeidžiamos šeimos

Šeimoms skirta bendroji prevencija – dažniausiai įvairūs vakariniai renginiai, paskaitos ir seminarai tėvams – vis dar yra populiarūs daugelyje valstybių narių (Vokietijoje, Prancūzijoje, Kipre ir Suomijoje), nepaisant to, kad jų veiksmingumas nėra įrodytas (Mendes ir kt., 2001). Tačiau Graikijoje, Ispanijoje, Airijoje ir Norvegijoje įgyvendinant atrankinę prevenciją su šeimomis, pastebimi įdomūs pokyčiai, kurie atsirado pradėjus taikyti naujus metodus, akcentuojančius ne tik su narkomanijos problema susiduriančias šeimas ir tėvus, bet ir pripažįstančius socialinių, ekonominių ir kultūrinių veiksnių poveikį narkomanijos reiškiniui. Nyderlanduose, atlikus imigrantų tėvams skirtų narkomanijos prevencinių projektų vertinimą, prie išvados, kad naujų galimybių galėtų teikti per imigrantų tinklus vykdoma standartizuota intervencijos kryptis, kai dirbama atskirai su vyrais ir moterimis (Tarweij ir Van Wamel, 2004). Norvegijoje trijose savivaldybėse tėvams buvo organizuojami mokymo kursai (PMTO, Oregono modelis), iš pradžių rengti šeimoms, turinčioms vaikų su rimtais elgsenos sutrikimais. Dar dviejose šalyse buvo įgyvendinama „Iowa šeimų stiprinimo programa“ (ISFP). Šioje intensyvioje rizikos grupėms priklausančioms šeimoms skirtoje intervencijos programoje sujungiami mokinių (10-14 metų) mokymo metodai su tėvams skirta švietimo programa ir siekiama užkirsti kelią narkomanijai, stiprinant šeimų autoritetą ir ryšius (Kumpfer ir kt., 2003).


(36)  Pasaulio sveikatos organizacija Psichiką veikiančių medžiagų vartojimo ir ypač pažeidžiamų asmenų greito vertinimo ir reagavimo gairės.